Mano vienas mėgstamiausių būdų pažinti naują miestą – iš anksto pažymėti keletą punktų (istorinių, modernių, kavinių, aikščių, tiltų ir t.t.) ir tiesiog eiti. Iš studijų laikų prisimenu, koks didžiulis atradymas man buvo taip vadinmas “eksperementinis turizmas”, o pasirodo toks būdas yra pats pats žavingiausias.

Taigi, Krokuva. Punktų trims dienoms buvo suplanuota tiek:

• žydų kvartalas Kazimierz ir būtinai suvalgyti Zapiekanka
• Šindlerio fabriko muziejus (kas tai per muziejus ir kaip įsigyti bilietus ieškokite čia)
• pasivaikščiuoti palei Vyslos krantinę
• pereiti Tėvo Bernatkos lieptą ir suskaičiuoti visas balansuojančias virš jo sportininkų figūras. Aha, geriausiai vakare, kai tiltas atrodo tiesiog magiškai.
• už Bernatkos tilto yra visai nieko kavinukės – gal prisėsti?
• nueiti prie Krokuvos drakono alsuojančio ugnimi
• padaryti keletą nuotraukų Vavelio piliai (viduje jau kadaise teko lankytis)
• senamiestį pereitį visą
• suvalgyti ledų arba išgerti kavos pagrindinėje senamiesčio aikštėje prie Sukiennice (t.y. toks savotiškas viduramžių prekybos centras)
• pasiklausyti hejnalo, kuris yra grojamas kas valandą iš Švč. Marijos bazilikos bokšto
• suvalgyti obwarzanek ir būtinai mano mėgstamiausią, su druska – specialų krokuvietišką riestainį
• patekti į Kleparz turgų (deja, ir vėl per velai susiruošėme)
• aplankyti speakeasy barą (aplankėme net du ir abudu verti laiko užsukti)
• pasedėti ant suoliuko ir šiaip be konkretaus tikslo pažiūrėti į praeivius, pabandyti pagauti miesto dvasią, jo kvapą, skonį, ritmą

Galiu pasakyti tik tiek, kad planą (be Kleparz turgaus, ech) pavyko įgyvendinti. Pavyko neskubėti. Pavyko neliekti, kad spėti viską “užskaityti”. Keletą vietų norėčiau su Jumis pasidalinti ir papasakoti plačiau.

Zapiekanka. Apkepas.

Visų pirmą, neieškokite akpeke varškės. Neverta. Net kvapo neužuosite. Lenkiška zapiekanka tai tradicinis vietinis street-food’as. Atrodo taip: ilgas prancūziškas batonas (ko ilgesnis, to geriau) perpjautas per pusę, pateptas sviestu ir ant viršaus (klasikinis variantas) pridėta smulkintų pievagrybių ir daaaaug tarkuoto sūrio.

Krokuvoje yra viena, išskirinė vieta, kur tų skanėstų galima paragauti. Įdarų variantų yra tikrai daug, nors ir klasika atsiras. Ta vieta – Okrągłak (nuo lenk. okrągły – apvalus). Pačioje žydo kvartalo širdyje yra aikštė (plac Nowy) kurioje stovi apvalus pastatas. Pastatyta 1900 metais turgaus halė per savo ilgą istoriją matė daug. Tačiau visus 120 metų čia vyko prekyba. Šiandien traukia būtent zapiekankų mėgėjus.

Ar skanu? Aš asmeniškai didelė mėgėja nesu, bet jei jau esate Krokuvoje ir vaikščiojate po Kazimierzą, kodėl gi ne?

Tėvo Bernatkos tiltas. Būtinai suskaičiuokite figūras!

Prieš beveik 100 metų šioje vietoje buvo tiltas, paskui medinis pėščiųjų tiltas ir pagaliau 2010 per Vyslą permėstas šis, Tėvo Bernatkos. Vienuolis Laetus Bernatka buvo vienas iš Bonifatrų ligoninės įkūrėju ir taip sugalvota paminėti tą svarbų Krokuvos miesto istorijai žmogų.

Tiltas, kuris iš tikrųjų susideda iš dviejų vienodų tarpusavyje sujungtų dalių, sveria net 700 tonų. Gražiai apšvestas, skirtas tik pėstiesiems ir dviratininkams nors ir tebėra Krokuvoje vos dešimtmetį, jau tapo viena iš turistinių vietų. Papildomo žavėsio jam priduoda kabančios sportininkų figūros. 10 skulptūrų, kurių autorius yra Jerzy Kędzior, pakibo ant tilto 2016 m. kaip laikinoji paroda. Miesto gyventojai ir svečiai taip buvo sužavėti bendra kompozicija, kad paroda buvo pratęsta net iki šių metų spalio mėn. Deja, miestas galėjo sau leisti nupirkti tik keturias figūras, o likusios grįžo autoriui. Labai tikiuosi, kad tai dar nėra istorijos pabaiga ir dar bus “happy end’as”. Prie tilto nueiti vistiek verta.

Vakaras. Krokuva parodo savo kitą veidą.

Dvi vietos – Jūsų pasirinkimas kur nueiti pirmiausia, o ką palikti sekančiam kartui.

Mercy Brown – planavome čia apsilankyti, tik sekančią dieną. Bet pradėjo lyti, į viešbutį grįžti dar nesinorėjo ir nusprendėme pabandyti. Paskui truputį gailėjausi mūsų spontaniško sprendimo, nes nebuvome tinkamai apsirengę (drąsiai galima rengtis “mažąją juodą” suknelę ir aukštakulnius batelius). Tačiau nepaisant nieko, praleidome nuostabų vakarą puikioje ir skoningai įrengtoje aplinkoje, primenančioje XX a. 20-30-ųjų metų epoką. Kokteiliai buvo labai skanūs (o būtent dėl jų čia ėjome), muzika maloni, šviesos prigesintos, personalas taktiškas. Kaip jau galėjote suprasti, vieta idealiai tinka romantiškam vakarui dviese. Ir tegu jus neišgąsdina įėjimas per technikumo rūbinę. Speakeasy barai turi savo taisykles.

Sababa – buvo suknelė, aukštakulniai ir romantiškas pasimatymas. Nors čia galima būtų ateiti apsirengę paprasčiau. Vietos buvo daugiau nei “Mercy Brown”, muzika garsesnė, padavėjas vis ateidavo paklausti ar nieko mums netrūksta. Žodžiu, kitaip. Bet… kokteilių menu yra labai trumpas, vos 8 kokteiliai. Kiekvienas vertas paragauti. Ilgai ieškojau “savo” skonio – kad būtų saldus, bet ne per labai, su pūtomis, ne per stiprus, ne per lengvas. Toks variantas kaip “noriu, bet nežinau ko”. Čia radau. Idealus kokteilis, kurį net prašiau atkurti man viename Varšuvos speakeasy barų.

Krokuva. Atsisveikinimas.

Krokuvoje esu buvusi daug kartų. Kartais pavykdavo praleisti Vavelio mieste daugiau laiko, kartais tai buvo vos vienos dienos kelionė. Esu buvusi čia viena darbo reikalais, su šeima parodyti drakoną, su antra puse romantiškam savaitgaliui, draugų vestuvėse. Kiekvieną kartą grįžtu į Karališkąją miestą su jauduliu – o koks bus šis kartas?

Ir visada prieš atsisveikinat su miestu iki kito karto, užsuku kavos į Wesoła Cafe. Trys žingsniai nuo stoties, krokuvietiškas lietesnis aptarnavimas ir raminančios personalo šypsenos nuteikia mane gerai nuotaikai ir tikrai žinau, kad dar būtinai čia sugrįšiu.