Nauja vieta Varšuvoje ir istorija su įdomia (ir šiaip gera) pabaiga.

Paskutinį kartą metalo fabriko darbuotojai į darbą atėjo 1982 m. Įdomu, apie ką jie galvojo visam laikui uždarant fabriko vartus po 162 metų jo veiklos? 

Per ilgą fabriko istoriją čia buvo pagaminta tikriausiai viskas, ką tik galime įsivaizduoti – nuo metalinių ir sidabrinių namų apyvokos reikmenų, kulkų, vamzdžių ir net Koperniko paminklas, kuris iki šiol stovi Krokuvos Priemiesčio gatvėje. Neblogai, a ne? 

2021 m. fabriko vieta įgauna naują gyvenimą ir sugrįžta pas varšuviečius kaip puiki vieta darbui, laisvalaikio susitikimams ir maloniam pasivaikščiojimui. 

O tam, kad modernizavimo darbai galėtų būti atlikti, teko net kiek pastumti vieną iš pastatų (ir paskui sugrąžinti į savo vietą), o kitus du – laikinai pakabinti ir po jais paruošti naują grindinį! 

Visa renovuota 2 ha teritorija tai integruotas muziejus ir šiuolaikiškai įrengta erdvė, kur randasi įspūdingas VIP klasės kino teatras, Bio turgus, food hall’as, fabriko istorijos muziejus, biurai. 

Vaikščiojant po buvusio fabriko teritoriją galima aptikti beveik 50 skirtingų epokų fabrikinių įrenginių ir agregatų. Atkreipkite dėmesį į du didžiulius dujinius pečius – tai grūdinimo pečiai, kurie pradėjo veikti fabrike 50-aisiais metais ir būtent iš jų išeidavo jau paruošti gaminiai. 

Pavargote? Prisėskite ant vieno iš suoliuko. Beje, suoliukų tipų yra trys. Visi jie suprojektuoti architektūros studentų ir visi primena vežimėlius, kurie buvo naudojami fabrike pusgaminių ir gaminių transportavimui tarp skirtingų produkcijos salių. O ant grindinio yra bėgiai, kurių fabrike buvo net 1,5 km! Vežimėlis buvo taip sukonstruotas, kad jį lengvai galėjo pastumti vienas žmogus. Ir tai nepaisant to, kad pats vežimėlis svėrė net iki 250 kg, o jo keliamoji galia iki 2000 kg. Bėgių sistema buvo tokia efektyvi, kad buvo naudojama iki pat fabriko veikimo pabaigos. 

Tačiau karalius gali būti tik vienas ir juo, be diskusijų, yra įspūdingo dydžio hidraulinis akumuliatorius, kurio pagrindinė užduotis buvo pakelti 520 tonų sveriantį presą. Tokių akumuliatorių visame Pasaulyje liko tik keturi. Vienas iš jų iki šiol kelia Tauerio tiltą Londone, o kažin ar tas varšuvietiškas vis dar nepelnytų savo pareigų jeigu fabrikas dirbtų iki šiol. Įdomus faktas – akumuliatorius pasiekė Varšuvą dalimis kaip metalo laužas, nes dėl tarpukario laikotarpiu vykusios prekybinės blokados negalima buvo oficialiai atvežti tokį įrenginį. Sunku tą įspūdingą įrenginį aprašyti, geriausiai jį pamatyti savo akimis. Drąsiai pirkite bilietus į Norblino fabrikos muziejų ir eikite jį apžiūrėti. Beje, ant pastato stogo kur randasi akumuliatorius įrengta terasa su laiko teleskopais. Žiūrint į tokį teleskopą galima pamatyti kaip fabrikas atrodė savo aukso amžiaus laikotarpiu. 

Nežinau kaip jus, bet man visada labai sunku įsivaizduoti kaip toks fabrikas dirbo, kaip vyko gamybos procesas, kiek jėgos reikia įdėti, kad gauti vieną gaminį. O metalo fabrikas? Na pagalvokite, kas iš jūsų kada nors gyvenime turės galimybę pažvelgti į vidų? 

Ir čia nepatingėkite, su muziejiniu bilietu rankoje nueikite link Prosta gatvės, ant pastato sienos nuskenuokite QR-kodą ir stebėkite visą gamybinį procesą. Prieš jumis virtuali kelionė į fabriko vidų. Greitai, nenuobodžiai ir interaktyviai pateikta svarbiausia informacija. 

Tarp dviejų pagrindinių pastatų akį patraukia dar vienas įrenginys – tai grūdinimo krosnis. 

O kaip atrodė sidabriniai stalo įrankiai ar kiti namų apyvokos gaminiai, kurie buvo gaminami Norblino fabrike? Įeikite į vidų ir įsižiūrėkite į vitrinas. Muziejus nupirko apie 600 originalių daiktų, kuriuos teko ieškoti po visą pasaulį. Vitrinos suskirstytos pagal stilius – rokoko, secesija, Liudviko XIV įkvėptas stilius. Kiek toliau ant sienos įrengta firminės parduotuvės vitrina, o visų praeivių dėmesiui kaip ir dera išstatyti brangiausi eksponatai – obuolio arba sferos formos cukrainė, kuriuos kaina siekia 6000 PLN ir sidabrinė lėkštė už milžinišką 20 000 PLN kainą. 

Cukrainės išskirtinumas slypi jos sudėtingame gamybos procese – sfera yra išspausta tik iš vienos metalinės plokštės. Atkurti tą unikalų gaminį talentingam metaloplastikui Tomašui Gilui užėmė net du metus. 

Norblino fabrikas mano širdį užkariavo. Dar ne viską aplankiau, dar nebuvau kinoteatre, dar laukia manes kavos puodelis muziejaus kavinėje, dar laukiu pavasario, kad galėčiau padaryti nuotraukos iš apžvalgos aikštelės, dar, dar, dar…